Fatališkai

   Kadangi ir vėl kalba pasisuko link pandos prisikalbėtų, ir mano jai pažadėtų rutuliukų, tai netyčia užgooglinau tokį diskusijų forumiuką apie Priklausomybę.  Ypač naudinga norinčioms mesti rūkyti merginoms ;)

Ragavau pleistro - nesamone.Saviitaigos dalykas.

Uztat kramtoshkes nicorette galingas dalykas, rukyti nesinori valandu
valandomi po kramtymo, tik viena beda, norisi tu kramtoshkiu.

Pasakysiu viena dalyka, nori mesti rukyti, pirk rutuliukus.Nervus ramina prie to dar.

Drunkenai,

Čia tie, taip vadinami malonumų rutuliukai(plastmasiniai, lateksiniai, vaginaliniai)?

Neklausyk jo, Gaderai! Jis dar ne to pasiūlys

Tiesa, būna ir meditacinių, skambančių rutuliukų. Kai sukinėji tarp
pirštų, sklinda garsas. Gerai įvaldžius techniką, sukant, galima
išgirsti ir vientisą melodiją.

Bet kaip tie rutuliukai rišasi su priklausomybe?

Matyt, paprastai: jau be rutuliukų gyvent nebeįmanoma.

   Taip kartais jau susiklosto, kad noromis ar nenoromis esame priversti prisiminti kai kuriuos istorijos faktus. Tos istorijos, kurios mus mokė mokykliniai vadovėliai ir apie karią pasakojo mokytojai, seneliai. Neperdaugiausiai nuostabių dalykų yra įtraukta į istorijos vadovelius, tačiau kas jie tokie, kad taptu svarbesniais už žiaurią istoriją, kuri negailestingai kankino ir žudė milijonus žmonių.

    Penktadienio vakarą filmą rinkausi pagal pavadinimą ir fotografiją prie sakinio ilgio aprašymo. Mark Herman'o Berniukas dryžuota pižama (The Boy in the Striped Pyjamas) - tokį filmą tuomet išsirinakau sau savo vakaro kompanjonui. Filmas pasakojantis apie antrąjį pasaulinį karą, apie žydų naikinimą, apie vaikystę ir kelią iki žmogiškumo. Nejučia ir pati mintimis nusikėliau į savąją vaikystę - į mokyklos suolą prisimindama mokytojų pasakojimus apie genocidą, apie vietos žmones, padėjusius išgyventi keletui žydų, apie masinio sušaudymo vietas, esančias vos keletas kilomentrų nuo ten kur gyvenau ir kur sėdėjau suole. Man šis istorijos skyrius visad kėlė susidomėjimą, tad klausydamavau ne tik pilna susidomėjimo, bet ir susimąstymo. Kaip ankščiau taip ir dabar. Tik tada, būdama vaikas, nesupratau kodėl tokie dalykai išvis vyksta, kas per dalykas yra fanatizmas, kodėl prasideda karai… Būdama maža labai bijojau karo, kad jis ims vieną dieną ir atslinks į mano mažą miestą. O pagrindo bijoti tada irgi dar buvo. Mokykloje dar pirmokėlę supažindino su sausio 13-osios žudynėmis Vilniuje, o televizoriaus ekrane vis šmėščiodavo žinios ir kadrai iš karo čečėnijoje, paskui kitokie neramumai… Visa tai nuolat priversdavo giliai pasamonėje bijoti, kad vieną dieną karas sudrebins ir žemę, kuri leidžia tvirtai stvėt mano kojoms.

   Niekuomet nebuvau gera istorikė, ir niekad neskaičiau istorinių knygų, tačiau kai kurie istorijos faktai vis priversdavo šiek tiek sustoti laiką ir susimąstyti: o kas jeigu.., kodėl.., jei būčiau tada gyvenus, ką aš būčiau darius… ir dar daug visokiu kitokių klausimų, kurie neturi atsakymų. Ekskursijos Kauno IX forte kai buvau visai maža ir kai jau vyresne mano suvokime paliko savotišką pėdsaką apie negailestingas skerdynes ir troškimą išgyventi, bei papasakoti tikrąją istoriją. Pasakojimai apie kankinimų kameras. Visa tai sukėlė nepaaiškinamą norą ne tik girdėti kas vyko, bet ir pačiai pajusti tą erdvę, patirti tą jausmą, aišku ne tokį patį kaip tuomet, tačiau bent kiek panašiai atspindintį tai, kas anuomet tvyrojo ore. Nebuvau ir nemačiau tikrų lagerių, to kas iš jų liko - tik tai, kaip jei rodomi filmuose, lietuvių dokumentikoje ar aprašomi istorijos vadovėliuose, ar B. Sruogos knygoje… Mačiau tik keletą masinio žydų sušaudymo kapaviečių šiais laikais išlikusių, tą patį IX-ojo forto muziejų su požemiais, bei teko paklaidzioti po kitus apleistus ir vietomis pavojingus kauno tvirtovės fortus. Noras pamatyti ir patirti daugiau nenuslopintas. Nors kasdienės rutinos ir nuslopinamas, tačiau vis atgyja paveiktas tam tikrų aplinkybių.

   Po penktadienio kino seanso, mano kompanjonas pasakė, kad filmas ne toks žiaurus kaip kad pavadinimu Šindlerio sąrašas (Schindler's List). Nors pavadinimas ir girdėtas buvo, tačiau iki šiandienos popietės taip ir neteko nei matyt, nei skaityt šio pavadinimo kūrinių. Visa kas svarbiausia matytame filme - žmogiškumas - tiek jo nebuvimas vienuose herojuose, tiek zmogiškumo spinduliavimas kituose. Baimė - nenusakoma baimė pasmerktųjų myriop veiduose ir akyse. Mergaitė raudonu paltuku - nekaltumo įsikūnijimas nuostabiai gražių bruožų veiduku, bandęs pasislėpti nuo beprasmės mirties, o vėliau palydėtas žvilgsniu nudardančiame kūnų piname karutyje. Filmas netrumpas, popcornai irgi nereikalingi. Tačiau bet kuriam norinčiam suprasti kas gi yra žmogiškumas - privalu pamatyt, sustabdyt laiką ir apmastyt. Tai nieko panašaus į ekranizuotą A.Puipos komediją Dievų miškas (Forest of the Gods). Tai tikra ir skaudu.

   Turbūt sunkiausia yra pradėti. Kalbėti, žengti pirmajį žingsnį, laiku sustoti, atsikelti po kritimo, pripažinti klydus, patikėti  iš naujo - ir dar daugybė dalykų,  kuriems pradėti reikia pastangų. Kad ir šį įrašą, kuris ketintas pradėti dar prieš keletą savaičių, netgi prieš keletą ar daugelį mėnesių. 

   Bendravimo su iki tol nepažįstamu asmeniu sąlyginai sėkminga pradžia įneša į mūsų kasdienį gyvenima šiokios tokios gaivos. Ir jei tas bendravimas nelieka vien paviršutinišku žodžių kratinių pilstymu iš lūpų į lūpas, tuomet galime savo individuose išjudinti sustingusias mintis apie tam tikrus dalykus, perleisti savo gyvenimišką požiūrį per kitokio požiūrio prizmę, bei leisti konfrontacijas savose mintyse.  Man patinka prieštarauti, ir retai kada patinka sutikti su pašnekovo požiūriu, nors tenka ir dažniau, nes juk negali imti sau meluoti, jog kažką, dėl ko turi sutikti suvoki ar vertini visiškai kitaip.

   Norint keisti pasaulį, reikia pradėti keistis nuo savęs, tačiau tai padaryti sudėtinga, nes turi ne tik patikėti tuo ką pakeiti, ką sukuri savyje, bet ir visų pirma sugebėti būti sąžiningu prieš patį save - neapgaudinėti savęs kas dabar išties esi, o kuo tik nori būti, kad tai ką pakeitei savo požiūryje nelieka vien tik saviįtaigos objektu, bet ir įsigyvena tiek samonėje, tiek dvasioje, ir tampa nuosaikiu tavo paties vedliu.

   Pradedant ką nors naujo, kiekvienakart kažkuom rizikuoji. Nesvarbu tai turtai ar materialiai neiįvertinami dalykai. Rizika prarasti, netekti ne ką nemažesnė, nei rizika atrasti ir įgyvendinti.Tačiau rizika yra būtent tas faktorius, kuris mums suteikia veržlumo ir akstino stengtisdėl sėkmės. Pradėdamas dirbti rizikuoji atitolti nuo universiteto, sukurdamas šeimą rizikuoji nutolti nuo kai kurių draugų, tačiau… Nereikia vien taip į viską žvelgti. Tarkim, kurdamas verslą, rizikuoji uždirbti, rizikuoji iškilti, tačiau gali nutikti jog pasirinktas laikas ir vieta nėra toji ideali formulė, ir tuomet atsiranda papildomų, nesėkmės, kintamųjų. Bet nereik žiūrėt į riziką, kaip įvien  nesėkmių aibę. Nesėkmės turėtų būti vien nedidukas rizikos baigčių poaibis.

   Nebijoti pradėti naują veiklą ir nepamiršti tikėti tuo ką darai ir tuom gyventi. Kiekvieną sukumą priimti kaip pamoką skirtą užgrūdinti ir paruošti tikriems sunkumams. Svarbiausia, pradėti gyventi.

    Paskutinioji vasaros naktis ir išaušianti diena. Kambaryje prieblanda ir rami iš kolonėlių sklindanti muzika. Šįkart ne mano parinkta - naujosios kambario draugės. Per vakarykštį kambario tvarkymosi bumą sugebėjau praganyti usb laidą, be kurio mano muzikos ir video klodai - nepasiekiami. Keista, bet šiandien niekaip nesugebėjom jo rasti - skradžiai žemę prasmego…
    Taip, po metų gyvenimo dviese, bei po paskutiniujų mėnesių gyvenimo vienai - nemaži ir gana radikalūs pasikeitimai kasdienėje buityje. Liko vien mano kampas su lova, stalu priešais bei puspilne siena mano fotografijų, tos pačios raudonos sienos, atagavęs spalvą kilimas, ištuštintais buteliais nukrauta palangė.. Nuo šiol vėl gyvenimas tryse. Visai kaip prieš porą metų, kai teko atsikelti į bendrabutį. Tik dabar daug kas kitaip.. Visgi per du metus gyvenimo Vilniuje - labai daug kas spėja pasikeisti: tiek aplinka ir situacija, tiek pats kaip asmenybė, mastymas, gyvenimo būdas.
    Taigi, stagancijos laikotarpis kaip ir baigėsi - vėl maisto galiminimas namie, ėjimas i parduotuvę, planavimas kas pietums ir vakarienei, gyvas bendravimas, juokas… - tiesiog naujas įkvėpimas :)

           

        Kai dirbi ofise, įsikūrusiame 4 pastato aukšte senamiestyje, tuomet pažvelgus pro langą gali regėti bien greta esančio pastato stogą ir mėlynuojantį dangų.  Būtent dabar teko susimastyti, kokio aukščio auga beržai? Ar jie gali būti aukštesni už keturių aukštų pastatą aukštomis lubomis? Nors daug kartu tame mėlynume virs pilko stogo regėjau plevėsuojančias vėjyje medžių viršūnes, niekad nepagalvojau kur tie medžiai auga… Ir šiaip, dar niekada neteko laipioti stogais, nors vaikystėje ir prisiklausiau daugybės pasakojimų apie herojus gyvenančius ant stogo, mačiau galybę filmų, kuriuose ekstremaliai šokinėjama nuo vieno ant kito stogo, arba tiesiog bohemiškai gyvenama.

       toks tas besibaigiantis pavasaris sostinėje

       7 dienos - šita kombinacija taip daug kur vartojama, kad baigia įgauti mistinę prasmę.

       Lygiai po 7 dienų prasidės manoji sesija su pirmuoju matematiniu egzaminu, ir taip iki Septintojo mėnesio.

       praėjusį septintadienį pasižadėjau užrašyti apie ką buvo kalbėta ir kas nutarta, o vis dar neparašiau, nors galutinis nutarimų įgyvendinimo rezultatas turi pasimatyti jau po 7 savaičių…

       dabar septinta valanda vakaro, todėl renkuosi savo taip vadinamas “šmutkes” ir apleidusi ofisą keliauju namo :)

        Sia savaite pradejau lankyt sporto kluba.

        tokiam sprendimi reikejo nei daug nei mazai - geros nuotaikos ir vieno nepazistamojo rekomendacijos.

        Tad dabar veik kasdieniniame mano marsrute sauletekis - islandijos
g. - mifas - islandijos g. - sauletekis, isipaise dar vienas punktas -
“fitlife” mindaugo g.

        O visai patinka man ten. kolektyvas su sypsenomis ir nebaugina.
moteriskes persirengimo kambariuose irgi malonios. Zmoniu
neperdaugiausiai, tad laukti eiliu prie treniruokliu irgi nereikia.
fun. visu dar neisbandziau, bet jau jau nemaza dali. aisku stangu ir
kitokiu panasiu svoriu i tai neitraukiu

        Sit ir baigiasi smagmai, kai kalba pasisuka prie mokslu. Siuacija
kraupi ir netgi kritine. Kaip ir pernai pavasaris man neatnesa kazko
ispudingo, taciau vel bando priremti prie lovos savo tokiais kerais,
kaip persalimai, galvos skausmai ir “atsijungimai”. O bjauriausias ir
tu bjauriu dalyku, kad visiskai negaliu susikaupti ir mokytis, kuomet
galvoje dedasi tie neaiskus negerumai. Jau atsilieku su keliu dalyku
atsiskaitymais. o tai vel nieko gera nezada ir tik dar labiau erzina,
bei sukelia papildoma doze galvos skausmo.

        Siandien vel investicijas i neaiskios kilmes maista pakeiciau
investicijomis i sviezias darzoves ir naturalias sultis, bei vaisius.
Tik visvien neaisku kiek tai realiai padeda…

        Vakar turejau smagia diena Kaune. Su savo sesyte. Man patinka ja
lepinti ir ja ruppintis. Patinka padaryti ka nors, kad matyciau ja
laiminga ir besisypsancia. Noriu ir linkiu, kad jai pasisektu istoti i
KTU gimnazija. Tada dazniau galeciau ja aplankyti, o ji pati galetu
tiek mokytis, tiek ir toliau uzsiimineti bei plesti savo papuosalu
darymo versliuka.

        Šįvakar pabuvojau ant neries skardzio. nepakartojamas jausmas:

        visu pirma neklausyti dveij suvaikstovu

        visu antra uzsikabaroti nesustojant i kalna

        tada tiesiog atsistoti ir atsisukti atgal ir kruptelti

        visu trecia baigus uzlipt, zvelgti aplinkui i viska ir matyti apacioj du mazus zmogeliukus

        ketvirta, suvokti, kad virpi nuo minties kaip dabar nulipti.

        penkta, atsidusti, kai vienas zmogeliuku pasiryzta buti didvyriu ir uzsilipa, kad prilaikytu, kad nenuciuozciau tiesiai i upe.

        Visu sesta, cia visai nereikejo tu punktu su skaiciukais… Tiesiog
galiausiai nuostabus jausmas stoveti ant tvirtos zemes ir girdeti
sakant, kad saunuole taip isdrisusi.

        Koks skirtumas kad jie juokesi kol as ten aukstai virpejau, ar
siaip galvojo, kad kvailute. MAn buvo smagu ir gera, ir visai nesvarbu,
kad sunkiai suvokiu i kokio aukscio ten ta skardi ikopus buvau 10 ar 20
metru, ar dar kazkiek.

        Man patiko tas pasivaiksciojimas galiausiai pasibaiges ties laimetais bucinukais, uz angarus, mano pavadintus litexpo rumais

Šiandien antrą dieną praleidau darbe, po ilgo savaitgalio.

Antra diena, kai atsėdejau trečdaliu ilgiau nei priklauso. Ir šįkart esu visiškai ne pikta, ir visiškai tuom patenkinta. Ta trečdalį
laiko, praskypinau ir prageiminau online geimą. Ir bendrai sudėjus, tai
dar šiek tiek ilgėliau laiko praleidau veikdama tai ką man pačiai reikia
ar ko pati noriu. Darbus nudirbti suspėjau. Ir taip gera ir malonu dėl
to.

Šiąnakt miegojau nei daug nei mazai - 4 valandas, bet užtat šiaip
taip damušiau ir išsiunčiau atsiskaitomąjį projektą dėstytojui. Liks
tik keletas kosmetinių operacijų ir paveiksliukų papaišymas.

Vakar vakare susižinojau, kad juoda plaukų spalva man nelabai
tinka, tad tapau dėl to visiškai rami. Vienu galvosūkiu “galbūt”
mažiau kvaršins galvą.

Vis dar neriuosi iš odos kaip kokia gyvačiukė. Karšta gyvačiukė.

Ir dar labai laukiu meeto tikraj, uj kaip laukiu, sunku ir nupasakot

.miego
..skanaus silto sotaus maisto
…kad nustotu luptis oda
….pakilt viena pozicija auksciau savo ally geimo
…..nesusipykt su niekom per sias sventes ir siaip po to
……susirast kur miegot sianakt ir kitas naktis ateinancias
…….atlikti savo pareiga
……..neuzmirsti ir toliau susitikineti su draugais
………rasti laiko sau
……….pailseti nuo darbo ir minciu apie ji
………..pasiruosti paskaitoms is peties
…………peraukleti sese i zmoniskesne puse
………….nustoti taip smarkiai islaidauti
…………..istverti vaiksciojima ant kablu
……………nepabijoti experimento
…………….pasivazineti masina
……………..placios lovos
………………isteketi iki sulauksiu 26 metu
……………….arba likti nebjauria senmerge.