Fatališkai

Draugė buvo paprašiusi parašyti recenziją filmui civilizaciniu aspektu. Pasirinkau Lilja 4ever.

“Lilija
amžinai” – 2002 metų filmas apie
nenusisekusį ir tragiškai pasibaigusį šešiolikmetės merginos gyvenimą – taip
populiariai galima būtų apibūdinti šį filmą. Tačiau žvelgti giliau, bei
kiekvieną mačiusį filmą susimastyti priverčia žinojimas, jog tai ne tik nėra
pasaka, tačiau ir ne eilinė drama su kažkieno sugalvotu siužetu. Filmas
paremtas tikrais faktais ir ypatingai aktualus Lietuvos socialiniam gyvenimui.

Šiek tiek pažvelkime į faktus. Realybėje gyvenusios
šešiolikmetės lietuvaitės gyvenimas nutrūko 2000 metais Švedijoje. Tai toks laikotarpis mūsų
Lietuvos socialinėje istorijoje, kuomet prekyba merginomis buvo ypač aktyvi.
Kasdienybe buvo tapę, jog televizorių ekranuose ar rajoninių laikraščių
puslapiuose vis sušmėžuodavo dingusių be žinios merginų nuotraukos, kurias
palydėdavo komentaras, jog įtariama, kad mergina galėjo išvažiuoti arba būti
išveža į užsienį. Lygiagrečiai su šiais įvykiais vyravo ir kitas kiek panašus
reiškinys – ypač ankstyvas paauglių lytinio gyvenimo pradėjimas. Spauda
lygiagrečiai mirgėjo straipsniais apie 11-15 metų „mergaites“ tampančias motinomis, bandymus
pačioms pasidaryti abortą. Tai buvo ir viena aktualiausių televizijos publicistikos
laidų temų.

Filmas sukurtas praėjus panašiai porai metų po įvykio, kuomet šešiolikmetė į
Švedijos sekso vergiją parduota lietuvaitė rado vienintelį kelią iš jos pabėgti
– tai baigti savo gyvenimą šuoliu nuo tilto. Būtent šis nutikimas įkvėpė švedų
režisierių Luką Modisoną sukurti filmą pavadinimu „Lilija amžinai“.

Trumpai pažvelgę į tuometinę realybę grįžkime prie
filmo siužeto, kuris nors ir paremtas tikrais faktais, tačiau vietomis smarkiai
skiriasi nuo tikrovės. Vienas esminių tokių skirtumų tai režisieriaus
pasirinkimas pagrindinę veikėją vaizduoti kaip rusaitę, gyvenančią vargingame
kvartele kažkur, buvusioje Sovietų Sąjungoje, ir filmą kurti rusų kalba. Toks
Lilijos ir jos aplinkos vaizdavimas gali sukelti dvigubą reakciją. Pirmiausia,
tiems kurie nieko negirdėję apie tikrą lietuvaitės istoriją, filmo tema gali
neatrodyti tokia artima ir skaudi, nes veiksmas vyksta kažkur, bet ne čia, ne
mūsų šalyje. Kita vertus, tuos, kurie girdėję tikrą istoriją gali papiktinti
tai, jog Lietuvai vis dar klijuojamas buvusios Sovietų Sąjungos vardas, nors
jau praėjęs daugiau nei dešimtmetis kai esame išsivadavę iš po šio jungo.

Niūrūs filmo herojės gyvenamosios vietos vaizdai,
bei bėgimo motyvas greta greitkelio nuo pirmųjų kadrų sukuria šaltumo ir
sunkaus, sudėtingo herojės gyvenimo įspūdį. Vis gi ne viskas filme piešiama
vien niūriomis spalvomis – į negandų pilną siužetą gražiai įpintos
džiaugsmingos akimirkos žiūrovui leidžia ir nusišypsoti. Bet tik tuo metu, nes
joms pasibaigus, į Liliją vėl trenkiasi negandų ir sudėtingų išbandymų banga.
Vertėtų kiek plačiau apžvelgti į sunkumus, su kuriais susiduria filmo herojė,
bei juos palyginti su realaus gyvenimo situacijomis.

Pirmasis, ir drįsčiau teigti, pagrindinis veiksnys
kodėl Lilijos gyvenimas taip susiklostė – tai jos motinos elgesys. Ji,
susiradusi amerikietį meilužį, išvyksta gyventi į užsienį ir palieka dukrą
vieną tetos globai, nors prieš tai buvo žadėjusi išsivežti ją kartu. Iš pradžių
gali atrodyti, kad motinai sunku palikti dukrą, tačiau vėlesnis jos sprendimas
dukros išsižadėti – bejausmiškas žingsnis stipriai sukrėtęs Liliją. Motinos
žiaurumui prilygsta ir tetos savanaudiškumas. Pastaroji ne tik kad visiškai
nesirūpina mergaite, tačiau dar ir iš iškrausto ją iš motinos jai palikto buto
į, tinkamiausias žodis tam apibūdinti, „pigią landynę“, o pati persikelia į
josios butą prabangiai pagyventi. Šešiolikmetė priversta gyventi viena iš
motinos išvažiuojant paliktų pinigų iki kol jie pasibaigs. O jie baigėsi gana
greitai ir mergina lieka tuščiomis kišenėmis, be elektros, be maisto.

Kaip dažnai pasitaiko mūsų gyvenime situacijos,
kad tėvai ar vienas iš tėvų išvažiavę į užsienį užsidirbti nutartų atsisakyti
savo atžalų – sunku pasakyti, tačiau faktas, jog jie išvažiuoja ir palieka savo
vaikus vienus, ar kieko nors priežiūrai tikras ir dažnas. Tik šiuo atveju į
tokį jų elgesį būtų galima žvelgti iš optimistinės pusės ir pasidžiaugti, jos
jie taip elgiasi norėdami ir linkėdami sau ir savo vaikams viso ko geriausio –
geresnės materialinės padėties, laimingesnio gyvenimo, šviesesnės ateities.
Tokiu atveju, tėvai ne tik kiek įmanoma apgalvotai, priklausomai nuo atžalų
(-os) amžiaus ir vienų kitais pasitikėjimo, palieka juos vienus ar giminaičių
priežiūrai, bet nuolat domisi jais, nepalieka be pragyvenimo šaltinio. Taigi toks
dažniausiai optimistiškas realaus gyvenimo modelis – visiška priešingybė
susiklosčiusiam filme.

Kita, svarbi ir kontrastinga filmo siužeto linija
kalba apie paauglių draugystę ir jos trapumą. Lilija turėjo geriausią draugę,
su kuria abi ketino išvažiuoti į užsienį ir tam ruošėsi. Merginos kartu
keliaudavo pasilinksminti į klubus, kur Lilijos draugė nevengdavo pažinčių su
smarkiai vyresniais vyrais, skirtingai nei Lilija. Deja, po to kai motina
paliko Liliją vieną, atėjo galas ir draugystei. Geriausia laikyta draugė tampa
žiauria teisėja ir sugeba kitų jaunuolių akyse nupiešti Liliją kaip kekšę.
Mergina lieka ne tik be tėvų, bet ir be draugų. Draugystė tokia pat trapi ir
žiauri gali būti ir būna realiame jaunuolių gyvenime, kuomet vieną dieną su
kažkuo esi geriausias draugas, o jau kitą diena – išduotas ar išduodantis kažką
kitą. Vieninteliu Lilijos draugu tampa ir iki pat paskutinių filmo sekundžių
lieka panašaus likimo, iš namų išvarytas berniukas. Su juo leisdama laiką
Lilija gauna daugiausiai šilumos, nuoširdumo ir rūpesčio. Jųdviejų draugystės
linija eina viso filmo metu ir žiūrovų mintyse išlieka ir po filmo.

Daugiausiai žiūrovų diskusijų ir reakcijos
sulaukusi filmo siužeto linija – prostitucija ir jaunos merginos pardavimas i
sekso vergiją. Jau susiejome tai su to laikmečio masine psichoze geresnio
gyvenimo važiuoti ieškoti į užsienį – vienais atvejais iš karto žinant ko
važiuoji, o kitais – kaip aklai vištai puolant į nepažįstamųjų, ar netgi
pažįstamų, pasiūlymą gerai užsidirbti. Pastarųjų atvejų nemažai, kuomet
pažadamas pelningas darbas užsienyje ir per daug nesigilinama kas išties tavęs
tame užsienyje laukia. Taigi dirbtinius pasus gavusios nepilnametės
apmulkinamos ir parduodamos kaip kokia įprastinė prekė į užsienio viešnamius,
sekso vergiją, iš kur pabėgti nėra taip parastą tiek fiziškai, tiek
psichologiškai. Kaip ir filmo herojė Lilija, taip ir kitos parduotos merginos
netenka paso, dažnai nelabai arba visai nemoka vietinės kalbos. Jos
prigrasinamos, žiauriai mušamos už nepaklusnumą, patiria stiprų psichologinį
smurtą. Lieka tik paklusti, bijant žiauraus sutenerio ir „virš tavęs
šnopuojančių gyvulių“ elgesio, bijant bandyti pabėgti, nes esi įtikinta, jog
tave suras ir nubaus, bijant, kad policija deportuos, o savoje šalyje jau lauks
budeliai. Daug ko galima bijoti pakliuvus į tokią situaciją ir, priklausomai
nuo merginos asmeninių mąstysenos savybių, pasiduoti arba ieškoti atitinkamo
išeities varianto.

Kalbant apie šią siužeto liniją galima išnaikinti
ribą tarp filmo ir realybės, nes filme atvaizduotas vienos iš daugelio merginų,
pakliuvusių į tokią situaciją likimas ir jo vingiai. Aišku, ne visų jų pabaiga
tokia tragiška. Daliai visgi pavyksta išsivaduoti ir sugrįžti į namus, dalis
taip ir lieka vergauti iki kol tampa nebereikalingos.

Šis filmas parodo ir paviešina tai, ką, regis,
visi žinom ir suprantam. Jis kreipiasi į
kiekvieną iš mūsų labai asmeniškai, tarsi sakydamas: “pabusk, atsimerk,
nežiūrėk pro pirštus, tai taip arti”. Pastebėtina, jog filmas daug labiau
palietė žmonių sąmonę nei straipsniai laikraščiuose ar tokią vergiją patyrusių
merginų pasakojimai populiariuose merginų tarpe žurnaluose. Lietuvoje pradėtos
reklaminės ir prevencinės akcijos, skelbiančios, jog pirkti moterį – gėdinga,
perspėjančios susimąstyti ir įsitikinti, ar siūlomas užsienyje darbas iš tiesų
egzistuoja ir kt. Švedijoje, po filmo pasirodymo, buvo organizuoti policijos
reidai, kurių metu surasti ir uždaryti keli stambūs viešnamiai, tačiau verta
atsiminti, kad sekso vergija išplitusi ne tik Švedijoje, bet ir kitose šalyse
(Vokietija, Italija, Anglija, Arabų Emiratai ir kt.). „Tave parduos kaip lėlę“
– pagrindinis šūkis siekiant patraukti jaunų merginų dėmesį Lietuvoje.

 

Rodyk draugams

Parašė fatallie 2007-12-17 16:35
Įrašo kategorijos: Kultura.