Fatališkai

Štai ir pribrendo reikalas palikti šią viešą vietą ir persikelti kitur, kur saulė ryškiau šviečia ir erdvės daugiau.

WWW.FATALLIE.LT/BLOGAS

   Šio vakaro ir nakties muzika lyriškas Spiritual Front - Thank God I'm Pretty kūrinys. Orginalas nors ir priklauso Emilie Autumn, tačiau daugiau ramumo ir lyrikos visgi šiame variante.

   Vis dar su nekantrumu laukiu naujo Spiritual Front'ų albumo, kuris pasak grupės būgnininko, viešnagės MJR metu, turėjo jau būti vasario menesį. Užsitęsė. Bet iš to ką teko girdėli koncerto metu ir live video įrašų - laukti yra ko. Anksčiau ar ar vėliau, esu nusiteikusi rankose laikyti orginalų jų naująjį CD. 

    Tad išmokus padaryti nesibaigiantį repeat šiai maloniai dainai, krentu į savo plačią dvigulę lovą, apie kurią vis svajodavau ir kuria džiaugiuosi jau antrą savaitę. Taip po truputį ir pildosi mažos ir didelės svajonės.

  “Ble”(c)Panda
  “Arba duok Dymai iš kelio” (c) Kostas

   …Telefono ragelyje vis skambėjo Pandos sakomo frazė: “Kas leido Dimai vadovaut? juk jis žemėlapiuose nesigaudo!”

   Tokie komentarai  po dviejų valandų keliavimo pas Pandą, kai buvo leista vadovauti Dimai, o įprastinė kelionės trukmė buna apie 20 miničių. Dima budamas savo būdo rodė savo gerai žinomą kelią. Na kaip rodė taip ir parodė :) turbūt gerai GIS'ą moką ;) “Visa esmė yra tame, kad per Dyma nugrybavot, kaip totalūs grybai budami totalioj cerkvijoj” (c) panoro likti nežinomas

   Taigi, kadangi Dima sustūmė ir šįvakar atsisakė su mumis ragauti Kostuko daromų kokteilių - tai ir Petras nepagailėjo pastumti and Dimos.

   Gera pradėti pavasarį, kad ir teorinį, smagiu ritmu. O Ypač pirmadienio rytą prabudus ne tik kad pamiršti spėliones ta ar ne ta koja išlipi, bet ir nejučia išvyst save jau priešais veidrodį kraipant klubus. Puikus tonas geros savaitės pradžiai.

   Calm down my heart… don’t beat so fast…
   Don’t be afraid just once in a lifetime

   Tai turbūt patys taikliausi žodžiai, apibūdinantys kokiu tempu šiuo metu gyvenu. Ir nėra ko skųstis, nes kuo mažiau laiko turi - tuo daugiau padarai. Bent jau taip iki šiol būdavo. 

   Prieš metus rašiau savo troškimų sąrašėlį, ko norėjau tą pavasario vakarą ir šįvakar peržvelgusi supratau, kad visi tie norai anksčiau išsipildė išsskyrus paskutiniuosius tris. Neiko nuostabaus - iki jų galiojimo pabaigos dar penkeri metai. O dabar dar keletas šiemetinių pavasariškų ir ne visai norų:

.neprarasti šypsenos
..išsirinkti mašiniuką
…isigyti išsirinktą mašiniuką
….atsiskaityti darbus universitetui laiku
…..pagaliau atsisveikinti su OS’u
……padėkoti, tiems, kurie man padėjo, kai labai reikėjo
…….nesipykti dėl visokių smulkmenų
……..nesulaužyti duotų įžadų
………aplankyti paryžių
……….pramokt gamint skanesnes vakarienes
………..vėl pradėti šokti
…………savo super duper Fatal B-day!!!
………….rožinio mašiniuko :P

   Oficialiai baigiantis žiemai dalinuosi sutirštintomis sniegu padengto Vilniaus dangaus spalvomis. O kartu su reginiu norisi pasidalinti ir skambesiu. Šįkart skambesys lietuviškas ir pakeliantis tiek lygi rūstaus dangaus, tiek gyvąstį nunešantis lig neramios jūros. O vaizdiniais nenusileidžia vakaro raudoniui.

  
   Sveiki zuikiai, šią savaitę pradėjom tokiu skaisčiai rožiniu desktopu, pasitinkančiu įjungus monitoriu ir praskaidrinančiu net ir niūriausią rytą.

   Pirmadieninio muzikinio playlisto gėrybės - filmo “Slumdog Millionaire” soundtrack (dėkui superVitukui).  O vis dar nemačiusiems filmo rekomenduoju pažiūrėti - tikrai vertas dėmesio (dėkui žaliajam M). Ir visai ne dėl skirtų oskarų gausybės.

   Antradieniniame vakaro playliste karaliauja “Touch and Go - Straight to Number One” (dėkui malciskaj)

  Tarp kitko, kadangi šiandien užgavėnės, tai tradiciškai įprasta suvalgyti bent vieną blyną. Šiemet mano blynas buvo ypatingai prabangus - sluoksniuotas, su kyšančiomis salotomis ir griežinėliu pomidoro bei kitomis neaiškiomis gėrybėmis ir vadinosi “Big Tasty” (vėl dėkui superVitukui ir Rahebui).

   Kas yra draugystė, kuri kenčia, supranta, paklusta, užjaučia ir laukia… Tyliai išlaukia ištisus metus tam, kad sugrįžtų ir dar tvirtesniais saitais sustiprintų, vietoj to, kad palengva būtų sudulėjusi. Sugrįžusi ji parsineša šypseną, juoką, prisiminimų rezginį ir drugelių plazdenimą paširdžiuose.
   Tiek daug telpa tame viename žodyje -  draugystė - pasišnekučiavimai, apsikabinimai, pasivaikščiojimai, apsipirkiinėjimai, maisto gaminimas, dalinimasis, iki tol neišbandytų dalykų potyriai, mažytės dovanėlės, pagalba…
   Iš pradžių viskas buvo taip tamsu, taip neiaišku, paskui taip skaudu ir beviltiška. Iki kol nušvito ir tapo šilta ir brangu. Tada kūrėm bendras svajones, jomis gyvenom, net kai likimas vis kaišiojo pagalius į ratus - nenustojom minti laiptų vedančių į galimą išrišimą. Deja, išrišimo negauta bet gauti savi likimo posūkiai - visiškai skirtingi.
  Praėjo veik lygiai metai, nuo pernykštės knygų mugės, kai praėjusią savaitę netikėtai vėl susistikom troleibuse. Ištisi metai be jokio susitikimo, be laiškų, be nieko gyvo ir tikro…
  Mano draugystė vis dar tokia pat raudonplaukė kaip paskutinįsyk prieš metus. Mano draugystė, pasirūpinusi, kad trečiąją dešimtį pradėčiau paragavusi degančios sambucos. Mano draugystė, kuri turi tokį patį radoną puodelį su juodu katinu. Mano draugystė taip meiliai mokanti ištari “miaw” vietoj “labas”…

   Veluodama į paskaita ir vis dar žiūrėdama pro neskaidrų troleibuso langą sugalvojau verslo idėją. Deja, pradiniam kapitalui reikėtų kokio puses milijono lietuviškų, kol kas dar smarkiai nenuvertėjusių pinigėlių. Bet ne apie tai dabar.

   Būna didelės ir mažos svajonės. Dar jos buna ilgalaikės ir trumpalaikės. Trumpalaikės tai tokios, apie kurias pasvajoji šiek tiek ir supranti, kad tai ir teliks gražia mintim atminty, beveik kaip mano šiandien sugalvota verslo idėja. Arba būna tokios, kurių išsipildymo laikas sąlyginai trumpas.

   Tad turiu dabar tokią mielą ir saldžią (gimtadienio) svajonę - rožinės spalvos mašinytes : )

Aišku, visai nesikėsinu į tokią, kaip kad panele Paris Hilton

Tačiau visai pakaktų ir kažko panašaus į

Nors vat šitoks jau kiek per mažas būtų

   Nuo tada kai keik daugiau nei prieš metus pradėjau žaisti internetinį žaidimą travianas, vis ir girdėdavau posakius, kad tai yra liga ir kaip sunku nuo to atprasti. Teko skaityti gana drastiškų būdų kaip mesti travianą, kai geruoju jau nebeišeina. Bet štai! Pernai sausį pradėjusi žaidimą trečiąjame lt serveryje perejau kelias stadijas:
   1. Kai žaidimas pakankamai neįdomus, nes nelabai žinai kas kur kaip ir su kuo, beto tenka laukti kol pasistato, prisikaupia resursu ir pan.
   2. Kai pakliuni i aliansą su geru vadu ir pradedi stengtis, mokytis ir pasitempi, žaisti darosi visai įdomu.
   3. Kai susibendraujama su žaidėjais, palnuojamas meetas ir galiausiai tampi veina iš alianso vadų - pasijunti svarbus žaidėjas ir žaisti tampa dar įdomiau.
   4. Pats sauniausias ir sunkiausiai isgydomas etapas, kai dėl žaidimo praleidi bemieges naktis, turi nuostabią vadų komandą, kuriais gali pasitikėti, su kuriais gali praleisti tas bemieges naktis kartu kalbedams tiek apie žaidimą, tiek apie kitus įdomius dalykus toli gražu nesusijusius su žaidimu, su kuriais gali susimeetinti ir t.t. Etapas, kai rupiniesi alianso nariais kaip savo accountu, net jei jie pasmerkti žūčiai ir sugebi iš jau visiškai beviltiškų žaidėjų neblogai apgriauti priešus, bei atremti puolimus padarydams priešui tikrai nemažų nuostolių. Taip, tai pats nuostabiausias žaidimo etapas ir kartu reikalaujantis laabai daug jėgų ir energijos, bei aukų.
   5. Kai galiausiai nutariama, kad priešas stipresnis, ir pagaliau priimamas jo siulymas tapti jo imperijos dalimi. Tada prasideda taip vadinamas simsitinimo etapas, kurio metu arba tampi dar atipresniu ir geresniu zaidėju, arba žaidimas praranda savo žavesį lyginant su tuo, kad buvo patirta. Bet kadangi vėl susibendrauji su dalimi žaidėjų, tai sugebi pabaigti žaidimą iki pat roundo galo, nors ir nebetaip produktyviai kaip noretusi.
   6. Antras penktojo punkto variantas gaunasi plius minus tada, jei sutampa naujo servo startavimo laikas, su einamojo žaidžiamo serverio kriziniu etapu savo aplinkoje. Tada, jei naujame serveryje (mano atveju penktajame lt) susiburi gera komanda, kur dalis pažįstamų ar tiesiog žaidėjų kuriais gali pasitikėti, bei žaidimas sekasi visai gerai - tai visas dėmesys ir pastangos bei laiaks pereina i naujai pradėtą serverį, o senaisi - primirštamas ir tampa antraeilis.
   7 (2.1). Pradėjus žaistinaujame serveryje panašiai kartojasi tie patys etapai kaip ir pirmuoju atveju, tik praleidžiamas pirmasis etapas, nes jau esi perkandęs žaidimo strategiją ir nebesi žalias, bei kartais antrą, nes vos pradėjęs žaisti gali tapti vienu iš ally vadų.
   8 (2.2). Tiesą sakant, galima beveik praleisti ir kitus etapus, nes retai kada žaidimas teka vienoda vaga. Taigi s5, galima 5vardinti tai tarsi antro ir trečio etapu, bei ketvirto pradžios mišiniu lyginant su s3. kuomet vadovaujama, stengiamasi, ir nemiegama, išlaikomos tam tikros pozicijos topuose.  Viskas gražu, šaunu ir plius minus pan.
   9 (3.1). Etapas kada senu bendražygių įkalbintas pradedi naujai atsidariusį servą lygiagrečiai (s6), ten šiek tiek neperrimčiausiai pažaidi, per tą laiką susipažįsti ir pabendrauji su keletu įdomiu asmenybių ir galiausiai nutari pasitraukti ir dėmesį skirti vien s5, o s6 acc perleidi vino iš ally žaidėjų globai.
  10 (2.3). Kitas svarbus etapas, kai pradedi alianse atsiranda naujų žaidėjų, kurie paskatina konfliktus tarp vadų, bei išprovokuoja įvairius pykčius ir pan. Tada prasiseda išlikimo žaidimas, kurio metu labai svarbu nutarti laiku pasitraukti, arba greitai susirasti stiprų užnugarį. Aš savo atveju netyčiukais susidraugavau su vienu iš priešų, suteikusiu moralinio palaikymo, bet žiauriai susiėdžiau su dalimi buvusiu savų vadų. Tikiu metu tampa lengva atsirinkti ir pamatyti, kad visą žaidimą gviešėsi suvaryti peilį į nugarą. šsivadavimo etapu, kuomet uzdedi savo acc trinti ir per tas tris paras parodai kad jei jau pasitraukti - tai garbingai. Ir per paskutines pora dienu užsidirbi tiek medali puolimo topuose,tiek ginybos topuose, parodydamas “saviems” kad jei jie taip - tai, tai aš irgi jųnesigailėsiu. Išsitrynus acc tampa taip lengva ir gera. Ramus miegas, poilsis ir visa kita.
   11. Kai seni geri ir ištikimo kolegos iš trečiojo servo laikų paprašo kartais pavaduoti juos, padėti pažaisti. Jokio spaudimo, vien malonus laisvalaikis. S3 jau pasibaiges raundas, ally nelaimėjo, bet išgyventa iki galo. S5 pasibaigtas savo noru dar tik pradėjus įpusėti. Per pora mėnesiu padėjimo žaisti - pavadavimo greitajame serveryje įprantu prie tokio greito veiksmo.
  12. S5 surastas sužadėtinis netiesiogiai įkalbina prisijungti žaidžiant S3 antrąjame raunde. Likimo pirštas ar ne, bet užsiregistravus savo kaimuką randu pustrečio langelio atstumu nuo savo bičiulio. Kodėlgi nepabandyti, kol dar visa savaitėlė atostogų priešaky. Taip ir vėl prasideda nauja skaičiacimo sistema, prabėgus metams po pirmojo apsidairymo traviano pasaulyje :)

 
 Nemiegot naktimis. Negalėti užmigt. Atrast kitus pasaulius savyje. Susigrąžint trumpus praeities filmus užmerktų akių ekranuose. Prisimint kas yra skausmas raižantis kūną. Pajust iš naujo ašaras kai neverki ir nė neketini. Pasiduot lyriškai melodijai. Drebėt nesusimastant jog tai nuo šalčio. Paversti gyvu negyvą žodį. Tiesiog atversti prisiminimų knygą….
  
  Toks absurdiskas vakaras. Laikrodžiams ismušus elektonines dvidešimt vieną valandą, apleidžiu darbo patalapas. Prieš akis kibirkščiuodamas pradūzgia troleibusas. Kaip tik man pakeliui būtų, bet juk dar noriu sausainių. Aišku, jų galėčiau įsigyti ir parduotuvėlėje esančioje netoli namų, bet kojos kažkodėl toliau žingsniavo savo ramiu la promenade tempu niekur nė nemanydamos skubėti. Nuvažiavo. Į artimiausią vos per kelis metrus esančią parduotuvėlę jos irgi manęs nevedė. Paivaikščiojant, lėtais žingsniais pasiekta ne ką didesnė krautuvėlė pusrūsyje. Laukiant savo eilės kol aptarnaus kasoje netikėtai pastebėtas vaikinukas per pusantro metro tolėliau už manęs įsitaisęs toje pačioje eilėje iškart už manęs. Toks nejaukumas jaučiant, jog stebi, ką nužiūrinėju vitrinose prie kasų. O nužiūrinęjau nei ką įprasto, nei labai neįprasto - tiesiog dežutes kainuojančias po 99 centus pavadinimu “Trojan”. Kažko tas pavadinimas susižavėjimo tai nekialiantis… 

   Iškylu į paviršiu ir sulyg pirmaisiai žingsniais gatvės grindiniu it  pasikeičia regejimo filtrai. Keistumai dar tik prasideda!.. Išlindus lauk pasitinka šūksmai Gedimino prospekte ir dar garsesni atsklinda nuo savivaldybės aikštės. Gatvę kertu pačiu laiku - dar prieš pasirodant akiratyje gaujai vaikėzų, o jų įkandin klykaujančią kitą gaują.  Jau stovint lūkuriuojant transporto, praėjus minutėlei po pralekusių gaujų pralekia ir trečioji - tik šįkart tokia juokinga, taip vadinamų “malalietku”.

   Ant akmeninės tvoreles sedi porele. Rūko, kalbasi sau tarpusavyje. Pro šalį einanti moteriškė neatrodo asociali ar kuom labai išsiskirianti… iki kol neprabyla į juos: “Nebijok, nesmirdes. Susidejau 15 dydzio tampaksus”. Niekaip neįsikertu kas čia ką tik įvyko,  bet to ir nereikia, ji kaip ėjo taip ir nueina sau toliau ir ateina kita. Kalbasi su kažkuo nematomu, tarsi tai su savim, kad “tokių pilni skyriai” ir panašiai. Nebepamenu visko ką ji kalbėjo - per daug keistumo.

   Pagaliau atrieda troleibusas, kurį pralenkė tie patys pradžioje matyti vaikėzai. Šįkart ne gaujomis, o jau susimaišę, viduriu gatvės vijos vieni kitus link požeminės aikštelės. Vienas jų paleido puspilnį alaus butelį į grindinį pora metrų nuo mano kojų ir griūdami nusivijo vieni kitus tolyn.

   Troleibuse ta pati moteriškė toliau kalbasi tai su savim, tai su sėdynėmis: “Net policininkui ar apsauginiui  į akis negalima žiūrėt, bet žmonės to nesupranta. Geriau žiūrėt į dangų”…